1.1 Įvadas

UN Neįgaliųjų teisių konvencijoje neįgalieji apibūdinami kaip asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie kartu su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti jiems visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su kitais asmenimis.

ES maždaug 87 mln. žmonių turi tam tikrą negalią. Europoje daugybė neįgaliųjų susiduria su nevienodomis galimybėmis, palyginti su kitais asmenimis. Mokyklose, darbo vietose, infrastruktūroje, gaminiuose, paslaugose ir informacijoje tebėra prieinamumo problemų, kurios riboja jų galimybes. Be to, jie gali susidurti su nepalankiu elgesiu ar nesąžiningumu.

ES ir jos valstybės narės, siekdamos didinti neįgaliųjų socialinę ir ekonominę gerovę, remiasi Sutartimi dėl ES veikimo ir ES pagrindinių teisių chartija. Pabrėžiant Europos socialinių teisių ramsčio principus, 17-ajame principe pabrėžiama neįgaliųjų teisė gauti paramą pajamomis, užtikrinančią orų gyvenimą, galimybę naudotis paslaugomis, palengvinančiomis dalyvavimą darbo rinkoje ir visuomenėje, ir jų poreikiams pritaikytą darbo aplinką.

Europos Sąjunga kartu su visomis savo valstybėmis narėmis yra pasirašiusi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (JT neįgaliųjų teisių konvencija). Šiuo svarbiu susitarimu remtasi rengiant 2021-2030 m. Neįgaliųjų teisių strategiją (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija – Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis – Europos Komisija, n.d.).

1.2 Naujoji 2021-2030 m. neįgaliųjų teisių strategija

2021-2030 m. Neįgaliųjų teisių strategija skirta įvairiapusėms problemoms, su kuriomis susiduria neįgalieji, spręsti. Jos pagrindinis tikslas – siekti pažangos visais Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje nurodytais aspektais tiek Europos Sąjungos, tiek valstybių narių lygmeniu. Pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad neįgalieji Europoje, neatsižvelgiant į tokius veiksnius kaip lytis, rasinė ar etninė kilmė, religija ar tikėjimas, amžius ar seksualinė orientacija, galėtų visapusiškai naudotis savo žmogaus teisėmis, naudotis lygiomis galimybėmis, lygiomis teisėmis dalyvauti visuomenės gyvenime ir ekonomikoje, priimti sprendimus dėl savo gyvenimo sąlygų, laisvai judėti ES, neatsižvelgiant į jų paramos poreikius, ir nebesusidurti su diskriminacijos atvejais.

Išplėsdama sukurtą Europos socialinių paslaugų kokybės sistemą, Komisija siekia iki 2024 m. įdiegti specialią sistemą, vadinamą „Socialinių paslaugų kompetencijos sistema”, skirtą neįgaliesiems. Šia iniciatyva siekiama pagerinti paslaugų teikimą neįgaliesiems ir padidinti užimtumo galimybių šiame sektoriuje patrauklumą. Tai apima pastangas kelti ir perkvalifikuoti paslaugų teikėjų kvalifikaciją, kad būtų pagerinta bendra teikiamos pagalbos kokybė (Lygių galimybių sąjunga: 2021-2030 m. Neįgaliųjų teisių strategija – Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis – Europos Komisija, n.d.).

1.3 Naujų įgūdžių ugdymas naujoms darbo vietoms

Remiantis Europos įgūdžių darbotvarke, kiekviena šalis turėtų parengti įgūdžių planus, kuriuose būtų atsižvelgta į konkrečius neįgaliųjų poreikius. Labai svarbu užtikrinti, kad visi, įskaitant neįgaliuosius, turėtų vienodas galimybes mokytis mokykloje ir mokytis dirbti.

Šalys, vadovaudamosi JT neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis, turi pritaikyti švietimo ir mokymo taisykles, kad būtų remiami neįgalieji. Tačiau daug neįgalių jaunuolių mokosi specialiosiose, o ne įprastose mokyklose, nes įprastos mokyklos neprieinamos, nesuteikia reikiamos pagalbos ir gali nepritaikyti jų poreikių. Tarybos rekomendacijoje dėl profesinio švietimo ir mokymo šalys skatinamos kurti mokymo programas, į kurias būtų įtraukiami ir padedami neįgalieji.

Komisija įsipareigoja bendradarbiauti su Europos valstybinių užimtumo tarnybų tinklu, kad būtų sudarytos galimybės bendrai mokytis. Šia iniciatyva siekiama geriau suprasti, kokių įgūdžių reikia darbo rinkoje, ir pagerinti orientavimo paslaugas dirbantiems asmenims ir pažeidžiamoms grupėms. Daugiausia dėmesio bus skiriama įgūdžių, ypač skaitmeninių įgūdžių, spragoms šalinti, dažnai pasitelkiant partnerystę su socialinėmis įmonėmis, skatinančiomis įtrauktį į darbo rinką. Šis įsipareigojimas atitinka 2021-2027 m. skaitmeninio švietimo veiksmų plane išdėstytus tikslus. Be to, valstybėms narėms bus teikiama pagalba įsigyjant pagalbines technologijas ir užtikrinant prieinamą skaitmeninę mokymosi aplinką ir turinį.

Komisija ragina valstybes nares:

• • nustatyti suaugusiųjų su negalia dalyvavimo mokymosi procese tikslus, siekiant didinti jų įsitraukimą. Užtikrinti, kad nacionalinėse įgūdžių strategijose būtų atsižvelgta į konkrečius neįgaliųjų poreikius, siekiant prisidėti prie įgūdžių darbotvarkės ir Socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo veiksmų plano tikslų.
  • Įgyvendinti tikslines priemones ir pritaikyti mokymo formas, kad būtų užtikrintos įtraukios ir prieinamos profesinio mokymo programos, įtraukiant ir neįgaliuosius.
  • Išplėsti paramą atitinkamų socialinės ekonomikos suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimui, remiantis Sektorių bendradarbiavimo įgūdžių srityje plano pagal Įgūdžių paktą rezultatais. Tai apima skaitmeninių įgūdžių poreikių nustatymą ir pagalbinių technologijų įtraukimą siekiant padidinti įsidarbinimo galimybes.

1.4 Kokybiškų ir tvarių darbo vietų prieinamumo skatinimas

Komisija padės ES šalims remti įmones, kurios padeda neįgaliesiems. Šios įmonės ne tik teikia paslaugas neįgaliesiems, bet ir padeda jiems susirasti darbą įprastose darbo vietose. Šių įmonių padėtis kiekvienoje ES šalyje gali būti skirtinga. Siekiant padėti šalims įtraukti marginalizuotas grupes, ES teisės aktai leidžia sudaryti specialias sutartis, o konkurencijos įstatymai leidžia teikti papildomą pagalbą įdarbinant neįgalius darbuotojus. Kartu šalys kuria „įtraukiojo verslumo” politiką, kurioje daugiausia dėmesio skiriama nepakankamai atstovaujamoms grupėms, pavyzdžiui, moterims, jaunimui, migrantams ir neįgaliesiems.

2022 m. Komisija planuoja imtis priemonių, kuriomis siekiama pagerinti neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes. Tai apima bendradarbiavimą su Europos valstybinių užimtumo tarnybų tinklu, socialiniais partneriais ir neįgaliųjų organizacijomis. Paketu siekiama padėti ES šalims laikytis užimtumo gairių, teikiant rekomendacijas ir skatinant dalijimąsi patirtimi apie užimtumo ir integracijos paslaugų gerinimą. Jame taip pat daugiausia dėmesio skiriama įdarbinimo skatinimui taikant pozityvius veiksmus, kovai su stereotipais, pagrįsto sąlygų pritaikymo užtikrinimui, sveikatos ir saugos darbe užtikrinimui ir profesinei reabilitacijai sergant lėtinėmis ligomis ar įvykus nelaimingam atsitikimui. Pakete nagrinėjamas kokybiškų darbo vietų kūrimas apsaugotose darbo vietose ir galimybės patekti į įprastas darbo rinkas.

Komisija taip pat:

• • 2021 m. paskelbė ES Užimtumo lygybės direktyvos įgyvendinimo ataskaitą. Prireikus ji pasiūlė teisinių pakeitimų, visų pirma siekiant padidinti lygybės institucijų veiksmingumą.
  • 2021 m. išleido socialinės ekonomikos veiksmų planą. Šiuo planu buvo siekiama pagerinti socialinės ekonomikos sąlygas, pabrėžiant neįgaliųjų galimybes. Jame daugiausia dėmesio buvo skiriama socialinėms įmonėms, padedančioms integruoti asmenis į atvirą darbo rinką.

1.5 ES Užimtumo lygybės direktyva 2022 m

Pagal Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnį Sąjunga siekia įvairių tikslų, tarp jų – padaryti savo žmones laimingus ir remti ilgalaikį Europos vystymąsi kuriant stiprią ir sąžiningą ekonomiką. Tai apima visišką užimtumą, socialinę pažangą, aukšto lygio aplinkos apsaugą ir sąžiningumo bei vyrų ir moterų lygybės skatinimą. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnyje priduriama, kad Sąjunga taip pat turi atsižvelgti į tokius dalykus, kaip didelio užimtumo užtikrinimas, pakankamos socialinės apsaugos užtikrinimas ir kova su socialine atskirtimi (EUROPOS PARLAMENTO DIREKTYVA, 2022).

Keletas direktyvų, susijusių su neįgaliaisiais:

1. Valstybės narės turi užtikrinti, kad visuomenei būtų lengvai prieinama informacija apie teisės aktais nustatytą mažiausią darbo užmokestį ir šio darbo užmokesčio apsaugą pagal visuotinai taikomus grupinius susitarimus, taip pat informacija apie tai, kaip kreiptis į teismą. Ši informacija turėtų būti prieinama tinkamiausia kalba, kaip nusprendžia kiekviena valstybė narė. Ji turėtų būti pateikta taip, kad būtų lengvai suprantama ir prieinama, ypač neįgaliesiems.

Deja, ne visiems Sąjungos darbuotojams veiksmingai užtikrinama minimalaus darbo užmokesčio apsauga. Kai kuriose valstybėse narėse, net jei darbuotojams techniškai jis taikomas, jie galiausiai gauna mažesnį nei teisės aktais nustatytą minimalų darbo užmokestį, nes nesilaikoma taisyklių. Šis nesilaikymas paprastai labiau paveikia tam tikras grupes, pavyzdžiui, moteris, jaunus darbuotojus, žemesnės kvalifikacijos asmenis, migrantus, vienišus tėvus, neįgaliuosius, asmenis, dirbančius nestandartinius darbus, pavyzdžiui, laikiną darbą arba darbą ne visą darbo dieną, taip pat žemės ūkio ir viešbučių darbuotojus. Dėl šios padėties mažėja darbo užmokestis. Apskaičiuota, kad valstybėse narėse, kuriose minimalaus darbo užmokesčio apsauga grindžiama tik kolektyvinėmis sutartimis, neapdraustų darbuotojų procentinė dalis sudaro 2-55 % visų darbuotojų.

2. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje primygtinai reikalaujama, kad neįgaliems darbuotojams, įskaitant dirbančius apsaugotą darbą, už tą pačią darbo vertę būtų mokamas vienodas darbo užmokestis. Šis principas svarbus ir kalbant apie minimalaus darbo užmokesčio apsaugą. Darbuotojai turi turėti galimybę lengvai gauti aiškią informaciją tiek apie teisinį minimalų darbo užmokestį, tiek apie grupiniuose susitarimuose numatytą apsaugą. Taip užtikrinamas skaidrumas ir nuspėjamumas dėl jų darbo sąlygų, įskaitant neįgaliuosius, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2102.